Mano tėvas mirė praėjusį kovą, būdamas 91 metų, savo lovoje, apsuptas šeimos; tai buvo blaivi, patriarchalinė, netgi senojo pasaulio mirtis, tinkama jo gyvenimui. Jis sirgo beveik dvejus metus nuo širdies nepakankamumo, o vėliau ir limfomos, bet vis tiek nustebino, kad pagaliau jis pasidavė, o ne veržėsi į mitingą, kaip daug kartų anksčiau. Mano mama juo ypač rūpinosi, ty kiekvieną dieną kelioms valandoms veždavo jį į biurą iki pat mirties savaitės. Retai lankydavausi savo tėvo biure, kur jis dirbo investicijų bankininku, bet žinojau, kad jo nuolatiniai reikalai daugeliu atžvilgių jam buvo svarbesni nei gyvenimas, kurį jis gyveno namuose – lygiai taip pat, kaip žinojau, kad jo viešasis Filantropo veidą buvo lengviau perskaityti nei asmeninį tėvo ar vyro veidą. Mano tėvas buvo žydas ortodoksas, užaugęs Leipcige, Vokietijoje; iki mirties jis liko ištikimas žydų reikalams, o jo žinios apie svaiginančias Izraelio politikos subtilybes buvo įspūdingos. Visą gyvenimą mano tėvas rėmė žydų stipendiją; jis taip pat padėjo aprūpinti košerinę virtuvę prie Sinajaus kalno, taip pat Merkin koncertų salę Vakarų 67-ojoje gatvėje (kuri tyli nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio, laikantis šabo).
Manau, kad jis buvo kažkokia mįslė – jam pačiam ir tikrai savo vaikams. Kai buvau jaunesnis, įsivaizdavau, kad jis yra persirengęs šnipas, kažkas iš K.G.B. arba C.I.A., kuris tik atrodė gyvenantis įprastą egzistavimą, bet iš tikrųjų nepersekiojo vidinių valdžios koridorių. Konstituciškai jis buvo paslaptingas, ir būtų buvę puiku, jei būtų atskleista paslaptis, sužinotų, kas vyksta jo užimtame, įkyriame galvoje. Dalykai, kurie patraukė jo dėmesį, buvo platūs ir sunkiai nuspėjami – nuo smulkaus fakto straipsnyje iki asmeninio kažkieno stiliaus, ėjimo ar kalbėjimo būdo ar tiesiog per didelio rankų naudojimo kalbant. Pastaroji manieringumas mano tėvą ypač erzino, ypač moterų.
Jis nebuvo toks tėvas, kokio aš idealiai būčiau norėjęs, įvaizdis, sudarytas iš tėviškųjų figūrų, kurias sušildydavau per televiziją ar filmą, dėmesingas, žaismingas ir kupinas išmintingų patarimų, kaip tėvas filme „Gidget“. Jis nebuvo investuotas į jaukias mano ar mano penkių brolių ir seserų egzistavimo detales: nemanau, kad jis žinojo nė vieno mano mokytojo vardo ir negalėjo atskirti mano draugų. Jis nemokė manęs nei važiuoti dviračiu (pats važiuoti negalėjo) nei automobilio (pats vairuoti nemokėjo). Kitaip tariant, jis nepadėjo man padėti įvaldyti pasaulio – dukterų raidos istorijoje dažnai priskiriamo tėčiams. Jis neturėjo daug naudos iš jausmų, kurie mane labiausiai domino ir tada, ir dabar. Negalėjau kreiptis į jį su savo problemomis ar aistromis, iš dalies dėl to, kad jis kalbėjo dalykiško sprendimo kalba, o aš specializavau subtilių konfliktų artikuliavimą. Tais retais atvejais, kai oficialiai susitikdavau su juo jo darbo kambaryje – patalpoje, besiribojančioje su šventumu – aptarti kai kurių mergaitiškų sunkumų, mane visada atkirto jo ryžtingumas. Mano įprotis viskuo kvestionuoti išblėso prieš jam sutelkiant dėmesį į esmę. Vėliau pastebėjau, kad kai kurie mano santykiai su juo buvo išreikšti garsiajame, įtaigiame Kafkos laiške tėvui su bergždžiu troškimu bendrystės, kurios nėra.
Šiomis dienomis aš ieškau savo tėvo, tarsi dabar, kai jo nėra, galėčiau jį geriau pažinti. Kyla paviršutiniškos asociacijos: mačiau filmą, kuriame trumpai buvo parodytas „Savoy“ viešbutis Londone, ir man iš karto prisiminiau, kaip mano tėvas mėgo jį, kai jis keliaudavo verslo reikalais, ir pelenines, kurias jis apipylė. Yra ir gilesnių: kai esu šalia žmonių, ypač vyrų, kurie atrodo pernelyg akivaizdūs savo mąstymo procesuose, su meile galvoju apie savo tėvo visiškai savitą, kreivų protą. Vis galvoju, kas atsitiko su visa informacija, kurią jis saugojo savo galvoje, frazėmis, kurias jis užsirašė – anglų, hebrajų, vokiečių ar prancūzų kalbomis – su visur esančiais, šviežiai pagaląstais Nr. 2 pieštukais. maži balti bloknotai. Man atrodė, kad dalykų, kuriuos jis išrašė vertikalia, beveik matematine rašysena, deriniai – praktiniai priminimai, sumaišyti su smegenų užrašais, atskiri žodyno žodžiai, sumaišyti su akcijų kotiromis ir dolerio ženklais – visada intriguoja. Kalba jam reiškė labai daug, ir nors aš niekada nedalinau jo pomėgiu šmaikštuoliams ar tam tikram žvaliai sąmojingam apžvalgininkui, mačiau, kad jam patiko, kad puslapyje traška žodžiai.
Kadangi jam nebuvo duota perteikti savo emocijas, aš turėjau daug laiko jas spėlioti. Galų gale, manau, kad jis tikrai skyrėsi nuo kitų žmonių, sudarytas iš keistų ir nederančių dalių. Žinau, kad jis didžiavosi tuo, kad esu rašytojas, ir man visada patiko, kai jis ateidavo į literatūrinius susibūrimus, kur jis visus pasitikdavo su pasimėgavimu, elgdamasis visiškai pamiršdamas apie tai, ką aš galėjau parašyti apie jį ar mano šeimą. Tiesą sakant, jam nelabai rūpėjo, ką apie jį galvoja kiti žmonės – tai mane ir erzino, ir žavėjosi, bet padarė jį socialiai nepatogiu. Pasiilgau jo beasmenio, bet keistai raminančio buvimo pasaulyje, sėdinčio krėsle savo darbo kambaryje, pripildytame seforimų, jo mokslinių knygų, jo apvalios plikos galvos, padengtos plokščia juoda nerta jarmulke. Parašyk apie mane, pasakė jis prieš pat mirtį, spausdamas man ranką, o tai buvo jo apkabinimo versija. Ar jis tai turėjo omenyje? Ir ar jis būtų atpažinęs save puslapyje?